Šokanti psichologė I.Truskauskaitė: „Per judesį ateina atsakymai“

Lrytas.lt pokalbis - su šokančia psichologe I.Truskauskaite.

Mes dažnai valingai save kankiname. Geriame kavą ir dirbame visą naktį. Užslopiname liūdesį ar pyktį, nes norime gerai atrodyti. Neišreikštos emocijos virsta skauduliais, o tada geriame vaistus nuo skausmo. „Protas išaukštinamas, o kūnas suprantamas kaip indas, reikalingas tik tam, kad būtų kur tą protą laikyti“, – psichologė ir šokėja Inga Truskauskaitė aiškina, kad žmonės nebemoka klausyti kūno signalų. Gera žinia yra ta, kad viskas veikia abiem kryptimis. Jei mintys nurimsta, atsipalaiduoja kūnas. O jei išmokstame atpalaiduoti kūną, nustoja blaškytis mintys. Būtent to mokosi į I.Truskauskaitės šokio ir judesio terapijos užsiėmimus susirinkę žmonės.

– Dabar labai populiaru mokytis įvairių šokių. Tačiau į užsiėmimus, kuriuose niekas nemoko šokti, daugelis žvelgia įtariai. Kokia prasmė ten eiti?

– Šokiai, kuriuose mokaisi žingsnelių, taip pat turi terapinį poveikį. Mokaisi kontroliuoti savo kūną ir taip jį pažįsti. Tiesiog į šokio ir judesio terapijos užsiėmimus žmonės ateina turėdami kitokį tikslą. Jų tikslas yra ne išmokti šokti, o išlaisvinti save.

Šių laikų žmonės nebemoka klausyti kūno signalų. Jie nekreipia dėmesio, ko nori kūnas. Keliasi susitraukę, eina į darbą susitraukę, gulasi susitraukę. Mes linkę įsivaizduoti, kad esame visagaliai. Protas išaukštintas, o kūnas suprantamas kaip indas, reikalingas tik tam, kad būtų kur tą protą laikyti. Neva kūnas – tai tik fiziologija, tik instinktai.

– Tačiau jei mes nuolat klausytume kūno signalų, galbūt net nepajudėtume iš vietos, nes kūnas signalizuotų, kad nori pagulėti.

– Jei kūnas visąlaik nori tik pagulėti, vadinasi, žmogus kažką gyvenime daro ne taip. Prisiminkite akimirką, kai ėjote į pasimatymą su mylimu žmogumi. Jautėte energijos antplūdį, ėjote gatve pasišokinėdami, rodos, kūnas skriste skrido. Kūnas mums parodo, ar jaučiamės gerai. O jei save skriaudžiame, kūnas atsako – žinai, gal pagulėsiu.

Pažiūrėkite, kaip juda vaikai. Atsiranda bėda, jie paverkia, tada bėda pranyksta, ir vėl energijos antplūdis. Mes, suaugę žmonės, dažnai taip valingai save kankiname. Ilgai nekreipiame dėmesio į kūną, ir šis pradeda skųstis. Prasideda gastritai, raumenų spazmai. Viso to galima išvengti, draugaujant su savo kūnu. Nekalbu apie perdėtą rūpinimąsi. Tiesiog tai yra sveikas dėmesys savo kūnui, protui ir jausmams.

– Norite pasakyti, kad dažnai mūsų protas nori viena, o kūnas kita, ir mes pataikaujame protui?

- Ne, taip nesakyčiau. Nėra taip, kad kūnas nori miego, o protas nori visą naktį dirbti. Kodėl? Atsiranda „reikia“ faktorius – reikia padaryti viską dėl kursinio darbo ar darbo vietos. Vertybinė sistema taip sudėliota, kad nei kūno, nei proto per daug neklausai.  O kūno, proto ir jausmų neįmanoma atskirti. Visa tai veikia kartu.

– Kas vyksta šokio ir judesio terapijos metu?

– Judant dingsta susikurti statusai – kaip aš šneku, kaip gražiai atrodau. Per judesį susiduriame su pačiais archajiškiausiais žmogaus prigimties dalykais. To nesuvokiame protu, bet tai yra mums įgimta. Todėl labiau tikime ne žodžiais, o kūno kalba. Išlaisvėja judesys, ir atsiskleidžia spalvingos, nuostabios asmenybės. Labai gražu, kai žmonės po truputį mokosi būti su savimi ir klausyti, ką sako kūnas. Jie tampa paprasčiausiai laimingesni. Šokis, judesys nebūtinai turi būti labai intensyvus. Kartais galima šokti troleibuse ar kavinėje, kai lauki draugo. Bet kada vos pajudėję galime atpalaiduoti įtampą nugaroje ar pečiuose.

– Turbūt ne visi atėję žmonės iškart suvokia, kaip leisti kūnui judėti taip, kaip norisi. Kaip mokote juos tą daryti?

– Jei žmogui pasakytum – eik ir improvizuok, būtų sunku. Tačiau tai išsisprendžia, kai parodai gana aiškias ribas, kuriose jis gali improvizuoti. Pirmiausia judinama galva. Tai nesunku – visi iš ryto išjudiname galvą. Po pusantros minutės atsiranda ir šokis. Žmogui nurodoma, kad dabar galva yra kūno centras, ji veda, o visas kūnas seka iš paskos. Paskui dėmesys nusileidžia į kaklą. Taip dirbama su septyniais kūno centrais: galva ir kaklu, pečiais, alkūnėmis, plaštakomis, dubeniu, keliais ir pėdomis. Užtenka penkiolikos minučių tokio kūno džiazo, ir žmonės jau patys improvizuoja.

– Kada pati pradėjote laisvai šokti?

– Vaikystėje. Nuo mažens lankiau meno mokyklą. Tačiau mane lengvai užknisdavo tai, kas ten daroma. Klasikinis šokis įtempia visą kūną, jis prievartaujamas, kaip tik galima.

Būdavo, nuvažiuoju į kaimą, ir šėlioju po pievas. Maža turėjau gerą fantaziją. Įsivaizduodavau, kad esu deivė ir šoku. Dabar, kai žvelgiu iš suaugusio žmogaus perspektyvos, man atrodo – tas laisvas šokis visą laiką su manimi buvo.

Vienuoliktoje klasėje jau ruošiausi studijuoti psichologiją. Kartą naršiau internete ir radau informacijos apie šokio ir judesio terapiją. Pagalvojau – kaip smagu sujungti du dalykus – šokį ir psichologiją. Tačiau tik daug vėliau, jau bebaigdama psichologijos studijas patekau į psichologo ir šokėjo Aleksandro Girshono užsiėmimą. Jis Vilniuje vedė seminarą. Tuomet sužinojau, kad jis renka grupę, kur mokys dirbti profesionalus. Mano noras mokytis pas jį išsipildė. Dabar jau metus pati vedu šokio ir judesio terapiją.

– Kai kurie pažinti save siekia atvirkščiai – kontroliuodami kūną. Pavyzdžiui, stovėdami jogos pozomis ar medituodami sukryžiavę kojas. Kodėl geriau leisti kūnui daryti tai, ko jam norisi?

– Save pažinti gali ir per kontrolę, ir per judesį. Nesakyčiau, kad terapinio šokio ir jogos poveikiai labai skirtingi. Per jogos pozas kūnas iš pradžių taisyklingai sustatomas, o paskui atsipalaiduoja. Šokio ir judesio terapija eina iš kitos pusės – gali būti, kaip norisi, o atsipalaidavęs kūnas ima judėti tiksliai. Raumenys ir kaulai grįžta į savo vietas.

Šokio ir judesio terapija tikrai nebūtina. Jei žmogus laisvalaikiu pašoka improvizuodamas, jo kūnas ir jogą kitaip priima kitaip.

– Tačiau jei žmogus taip pat gali šokti namie, kam tada eiti į šokio ir judesio terapijos užsiėmimus ir dar mokėti už tai pinigus?

– Kai man taip sako, aš visada paklausiu – kiek kartų esate įsijungę muziką ir šokę?

Mūsų organizmai iš principo priešinasi bet kokiems pokyčiams – ir blogiems, ir geriems. Todėl mums sunkoka reguliariai šokti, jei neturime išorinio palaikymo, paskatinimo, įsipareigojimo. Be to, grupėje ne tik šokame, bet ir analizuojame. Kiti žmonės pasako, kaip supranta tavo situaciją. Grupės reikia, kad žmonės galėtų simuliuoti natūralų gyvenimą. Čia atsiskleidžia santykių strategijos – kaip ir gyvenime, taip ir čia, tiesiog saugesnėje aplinkoje. Šokdami žmonės gali eksperimentuoti. Nedrąsu „tikrame“ gyvenime su draugais išbandyti naujus elgesio būdus. O grupėje tą daryti galima, nes toks susitarimas.

– O jeigu žmogus nori šokti ne su kitais, o vienas?

- Esu linkusi sakyti, kad grupėje žmonės niekada nešoka vieni. Net jei jie šoka užsimerkę, net jei jie įsivaizduoja esą vieni, jie yra tarp žmonių, ir tai veikia. Iš pradžių visi mėgsta šokti užsimerkę, po vieną. Natūralu – pirmiausia turime išmokti būti su savimi, o tada jau galime eiti į santykį ir su kitais.

– Pati per užsiėmimą šokate su kitais ar stebite?

- Visą laiką šoku kartu, bet ir stebiu. Turiu palaikyti šokėjus savo judesiu, o stebėjimas padeda apie žmones daugiau sužinoti. Labai įdomu žiūrėti, kaip niekada šokti nesimokę žmonės tampa šokėjais. Atsipalaiduoja kūnas, atsipalaiduoja protas, jie tampa draugais patys su savimi. Siekia gražių tikslų ir pasiekia. Jie sužydi kaip asmenybės. Atsiranda pilna puokštė. Žmogus nustoja manyti, kad yra arba blogas, arba geras žmogus, supranta, kad jis yra visoks. Jis gali ir džiaugtis, ir pykti, ir liūdėti.

- Daugelis žmonių stengiasi mąstyti pozityviai, piktas ir liūdnas mintis pakeisti kitomis. Manote, tai bloga idėja?

– Per užsiėmimus būtent kovojame su stereotipu, kad emocijos būna geros ir blogos. Visos emocijos yra geros, nes jos teikia informaciją apie mus pačius. Jei liūdžiu ar pykstu, vadinasi, kažkas manyje vyksta. Čia panašu į skausmą įsipjovus pirštą – jaučiame skausmą ne dėl to, kad pakankintų, bet kad išvis netyčia nenusipjautume to piršto. Užslopinti skausmą, pyktį, liūdesį ir nerimą yra žalinga. Ašaros yra pozityvus dalykas. Tai reiškia, kad įtampa išeina iš žmogaus kūno. Jei matote verkiantį žmogų, niekada nesakykite – neverk, nusiramink. Kaip tik reikia raginti – paverk, paverk, dar truputį paverk, išleisk viską, ką tik turi.

- Paverkti žmogus gali ir psichoterapeuto kabinete. Kodėl šokio ir judesio terapija gali labiau padėti?

- Visos veiksminės terapijos - šokio ir judesio terapija, meno terapija ar psichodrama veikia visų pirma todėl, kad gali stebėti žmogaus elgesį čia ir dabar. Kalbėdamas su psichoterapeutu, žmogus gali daugiau nuslėpti, nes mes įgudę bendrauti žodžiais. O kažką darydamas jis tiesiogiai demonstruoja elgesio strategijas. Kūnas turi unikalią savybę atsiminti ilgiau negu protas. Kai ką nors išstumiame protu, informacija kaupiasi kūne įvairiomis įtampomis. Kai atsipalaiduojame, mums tampa prieinama ta informacija, kuri tas įtampas sukėlė. Taip atsiveria galimybė spręsti vidinius ar išorinius konfliktus.

Pavyzdžiui, yra toks šokio būdas, kai tu atiduodi savo svorį kitam žmogui ir tokiu būdu pats jį laikai. Reikia labai mažai pastangų, kad žmonės galėtų išlaikyti vienas kitą. Tačiau yra žmonių, kurie nepasitiki kitais ir negali atsipalaiduoti. Leisdamas kitam pasirūpinti juo šokių salėje, jis ima labiau pasitikėti ir aplinkiniu pasauliu. Žmonėms, kuriems paprastai sunku ir spontaniškai reaguoti į aplinką, nelengva improvizacija. Iš pradžių jie atsistoja ir galvoja, ką daryti. Tačiau kai jie išmoksta improvizuoti, ir gyvenime tampa lengviau. Kasdienybėje jie tampa kūrybingesni. Juk kūryba nėra tik Meno darymas. Sutikti draugą su maža staigmenėle ar parašyti mamai laišką taip pat yra kūryba. Visi tie maži dalykėliai, kurie daro pasaulį gražesnį.

Bet tai nereiškia, kad kitos terapijos yra prastesnės. Po pašnekesių su psichoterapeutu taip pat pasikeičia pats žmogus ir jo kūnas. Visa veikia abiem kryptimis. Tik pradėti nuo kūno dažnai lengviau, nes taip atrodo saugiau. Pakvėpavimas, atsipalaidavimas, pajudėjimas reikalauja ne tiek daug pastangų kaip knibinėjimasis po savo vidų ir neišspręstų konfliktų ieškojimas.

– Daugelis psichologiją supranta kaip sėdėjimą kartu su psichoterapeutu ir aiškinimąsi, kodėl atsirado kokie nors kompleksai. Ar šiuolaikinėje psichologijoje tai yra tiesa?

– Tai yra tiesa. Tačiau psichoterapeutą atėjęs žmogus pirmiausia turi ne analizuoti, kas jam yra ir kodėl yra. Svarbiau atsakyti – kaip nori, kad gyvenime būtų. Daugelis žmonių persistengia būti gražūs, populiarūs, sėkmingi. Jie geria kavą, kuri yra bizūnas nervų sistemai, nuolat mąsto – turiu padaryti tą, turiu padaryti aną. Mano, kad taip siekia savo tikslo, bet tikslu virtęs pats ėjimas į priekį. Pamiršta sustoti ir pagalvoti, kur iš tikrųjų eina. Kai žmogus užtikrintai žino, ko nori, tada mąsto, kaip iki to nueiti. Galima aiškintis, kas jam trukdo, kodėl trukdo, su kuo tai susiję ir kaip galima tai pakeisti. Bet jei žmogui gerai gyventi tokioje įtampoje, dievaži, nereikia siųsti jo pas psichologą. Netiesa, kad psichologo darbas yra atvesti į protą. Psichologas reikalingas tada, kai žmogus sugalvoja ką nors gyvenime keisti, bet nelabai žino, kaip tą daryti.

– Senais laikais psichoterapijos kabinetų nebūdavo, o šokdavo visi. Afrikos ir Indonezijos gyventojai iki šiol neįsivaizduoja savo gyvenimo be šokio. Ar šokio ir judesio terapija panaši į senųjų kultūrų šokius?

– Tie šokiai – nuostabūs! Tai yra aiški šokio ir judesio terapija, tik jie sau taip to neįsivardina. Kas nors gerai, jie eina šokti, kas nors blogai, jie eina šokti. Taip išsisprendžia ir problemos, nes per judesį ateina atsakymai. Visą laiką žmonėms sakau – jeigu užduosite sau nuoširdų klausimą, anksčiau ar vėliau sulauksite nuoširdaus atsakymo. Tai gali atsitikti ir judant, ir meldžiantis, ir medituojant, ir klausantis muzikos.

Kas tuo metu vyksta? Mes klausome savęs. Kai užduodame klausimą, mūsų smegenys generuoja atsakymus. Tai vyksta ne tik tada, kai klausiame savęs. Jei auditorijoje sėdi daug žmonių ir jie išgirsta klausimą, visų jų smegenys ieško atsakymo. Tai yra automatinė reakcija, tik žmonės to proceso neįsisąmonina. Dažnai būna, kad jie užduoda klausimą, ir neklauso atsakymo. Kai skiri laiko sau, tuos atsakymus išgirsti.

Kalbino Ginta Gaivenytė

http://www.lrytas.lt/-12775679051276040561-%C5%A1okanti-psicholog%C4%97-i-truskauskait%C4%97-per-judes%C4%AF-ateina-atsakymai.htm